Sugalvojau parašytį šį bei tą… Nes jau praėjo keleta dienų nuo paskutinio daryto įrašo ir negi galiu pasirodyti toks “bemintis”. Iš pavadinimo turbūt supratote, kad bandysiu parašliavoti apie fotografavimą.

Na štai, mėgstu aš matomai fotografuoti ir sekasi man sakykim… pusė velnio!  Keistas išsireiškimas, manau, kad tiks. Nesvarbu, grįžtame, prie temos. Fotografija. Mane fotografija žavėjo nuo seno, tik niekada neskyriau tam laiko. Įvairūs kiti užsiėmimai, pomėgiai, ar dar kitokios aplinkybės atitraukdavo mano dėmesį. Galima pagalvoti apie finansu, tačiau, jie taip pat nėra esmė, nes galima visada taupyti, paprašyti dovanų ar dar kokia nors kita proga gauti tą stebuklingą “dėžutę”.

Jos pagalba įamžinami netikėčiausi momentai, ar tai būtų: besijuokianti mergina, lengvai koketuojanti su objektyvu (fotografu), ant stiebo plėvesuojanti vėliava, kurią perskrodžia saulės pliūpsniai, prasiskverbę pro baltai pilkšvus, tankius, kamuolinius debesis, o gal tai verikiantis vaikas, kuris ką tik netyčia išmetė iš rankos, vanilius ledus. Būk tai seno žmogaus veidas, kuris gali pasakyti daugiau, keistų, idomių, kartais be prasmių istorijų, negu storiausia ir nuostabiausia knyga. Visi šie ir dar daug kitų pavyzdžių, kuriuos galima išvardinti, deja retai papuola į kadrą, ne dėl to, kad jų nėra ar jie nevyksta, tiesiog fotografija tapo kičine, masine ir beprasme. Sakysite, o kas čia blogo, kad visi gali fotografuoti? Ne tai nėra blogai, tačiau, tai nėra gerai, nes fografija praranda savo žavesį.

Aš fotografuoju apie metus laiko, tai nėra ilgai, bet per tą laiką pastebėjau, kaip fotografija yra nuverinama ir norima kiekybės, o ne kokybės. Aš nekalbu apie techninę kokybę, visa tai yra gerai. Ką aš turiu galvoje? Kokybę aš suprantu, kaip nuotraukos prasmę tuo ir ne tik tuo momentu kai tu įamžini, pagauni, tuos fotonus, kurie atsimušę nuo paviršiaus ir patekę pro objektyvą įsirėžia į juostelę, arba yra įrašomi skaitmeniniu būdu. Būk tai judesys, būk tai emocija, būk tai paprastas daiktas. Šie dalykai padeda atsiminti, o atsiminimai yra vienas iš brangiausių turtų. Nieko nėra baisiau negu pamiršti… Keistai rašau pripažinsiu net pats sau, bet ar mes visi nesame keisti?

Fotografuoti man yra malonu, bet užtenka nesijausti taip, jog galėtum paimti fotoaparatą ir sučiupti atvaizdą laike, nefotografuosiu. Nerišlūs sakiniai, klaidžiojančios mintys, tačiau tikslas aiškus – skrydis. Lengvai, nesirūpinant, nudabinant akis į dangų, pakeliant žvilgsnį į žemę.

Nors šiandiena buvo sunki, tačiau, užteko paimti stebuklingą dėžutę į rankas ir įamžinti pavargusius besišypsančius draugus, kurie po ilgos dienos vis dar turi ugnelės, nušviesti vakaro toliui…

Iš anapus objektyvo,

Skrendantis

Turbūt idomu, kodėl nusprendžiau rašyti blogą? Na, gal jum ir neidomu, bet turiu prisipažinti, kad ir pats nesu tikras, kodėl tai darau, nekalbant apie tai, ką galėčiau  apskritai rašyti. Pavadinimas, kiek abstraktus, bet per savo trumpą gyvenimą spėjau įsitikinti, nekonkretumas, aišku ne visose situacijose, yra gerai. Reikia leisti minčiai, laisvai paklajoti, po neaprėpiamus mūsų samonės ir pasamonės smėlynus. Keistai skamba? Man turiu prisipažinti dar labiau. Na grįžtant į realybės vežias, manau, kad, tikrai, bent pasistengsiu, susipažinti ne tik su mus supančiu pasauliu ir įvairiomis naujovėmis, bet ir mestelti akį, ar parašyti, kiek nerišlų, gal ne visai aiškų sakinį, apie praeitį bei tradicijas.

Pasidalinsiu su, Jumis, ką idomaus nuveikiau, ar sužinojau, ar ką aš kitam žmogui, o gal ir nebūtinai, pasakiau… Minties šuolis – šį vakarą daugiau nerašysiu, bent jau savo bloge.

Pagarbiai,

Skrendantis.